2010 m. liepos 2 d., penktadienis

Ananasai ant grotelių


Viskas keičiasi. Net diena su naktim... Vakar (taip, jau vakar) staiga suvokiau, kad fotoaparatas per smagų pasisedėjimą geroj kompanijoj yra kaip svetimkūnis... taip ir išgulėjo jis mašinoj visai be darbo. O ir ne tame esmė. Mane labai sujaudino Vilmos įrašas. Jo nuotaika - mano nuotaika. Svarbu, kad aplinkui buvo man patys brangiausi žmonės, ir nesvarbu, kad iškepto šašlyko sultys bėgo per rankas, o ryte realiai buvo sugadinta nuotaika, o po išeiginių aš pradedu savo kryžiaus kelius, reikalaujančius mano kantrybės, laiko, pastangų ne tik moralinių ir fizinių... nesvarbu . Svarbu buvo tai, kad jie, jie - man geriausi ir mieliausi būtų sveiki ir gerai nusiteikę, svarbu juos apsaugoti nuo nereikšmingų dalykų... ne, nieko nerašysiu, nes nemoku to jausmo išreikšti, nemoku viešai nuogintis, o ir nereikia... eisiu paskaityti geriau to, prie ko sugrįžtų ir visuomet randu atsakymus... O kad daugiau laiko liktų tam, kas svarbu -

Pats paprasčiausias desertas ant grotelių:

reikia ananasų, juos perku Maximoj (nereklamuoju, Maxima man už tai nemoka )))) ) tiesiog konstatuoju faktą, kad paskutiniu metų man labai patiko nuvalyti ir supjaustyti ananasai. Vienintelis pastovus trūkumas, kurį matau - tai, kad labai nesandarios dėžutės ir tikriausiai nei karto nesugebėjau atnešti namo šių ananasų, kad viskas aplinkui nebūtų sulypę ir pakvipę nuo išsiliejusių sulčių :( na ir šįkart dar tie anansai, kurie buvo prinokę buvo supjaustyti net, sakyčiau pornografiškai - kreivai, šleivai... o tokie labiau žalesni - na ką gi, jie buvo labiau žalesni ))))

reikia dar ko nors, kas tuos ananasus sudėtų ant grotelių ir apverstų tada, kai reikia, ir nuimtų tada, kai reikia... o suvalgyti tai ir mes pačios galim :) tai štai ir viskas, ko reikia ir ką reikia padaryti ))) ne, ne viskas. Dar reikia geros kompanijos, kad viskuo pasimėgauti kartu :)