2011 m. lapkričio 14 d., pirmadienis

Želė


Penktadienį su didžiuliu malonumu vienam man brangiam žmogui gaminau želiuką. Dar kartą su gimtadieniu Tave ir Tavąjį sūnelį, mieloji :)
Mano draugė sako, kad skanesnių tortų, nei mano želiukai, jai nėra ir aš  labai-labai džiaugiuosi, kad galiu  taip pradžiūginti Žmogų iš didžiosios raidės. Dar pasakysiu, kad mes draugaujame taip seniai, kad aš nepamenu, nuo kada... Ir kaip galėčiau prisiminti, jei mes kartu mokėmės kalbeti :) štai, kaip tai buvo taip seniai :) tai va :) o kadangi tirpaliukų pagaminau daugiau, tai liko ir mums :)

Želė vienokiu ar kitokiu pavidalu žinoma jau tūkstantį metų. Pirmiausia tai buvo drebučiai, susidarę nuo ilgo žuvies arba mėsos virimo. Aišku, jie visai nebuvo panašūs į kvapniuosius vaisių drebučius. Želė kaip desertus pradėjo gaminti nuo XVI amžiaus, kai Europoje saldumynai labai retai pasirodydavo ant stalų ir buvo labai brangūs. Tuomet saldžioji želė tapo būdu, kaip parodyti savo socialinį ir finansinį statusą. O praėjus dviems šimtams metų želė tapo tikru meno kuriniu, tiksliau juo tapo ištaigingos formos, pirmiausia gaminamos iš medžio, o vėliau iš vario.  (Ji, 2011.08)

Apelsinų ir aviečių želė
 
400 g šaldytų aviečių
150 g cukraus
300 ml šalto virinto vandens
15 g želatinos

  • Želatiną užmerkti 100 ml vandens. 
  • Uogas užberti cukrumi, įpilti truputį vandens iš likusio kiekio ir užviriti, nukaisti ir perkošti, kad nebūtų sėklyčių (aviečių sėklos labai įkyrios :))) .
  • Išbrinkintą želatiną ištirpinti ir viską kartu sumaišyti.
500 ml šviežiai spaustų apelsinų sulčių
1-2 šaukštai cukraus
10 g želatinos

  • Želatiną užmerkti nedideliame kiekyje sulčių, likusias pasaldinti, jei reikia. 
  • Išbrinkintą želatiną ištirpinti ir sumaišyti su sultimis. 
Ir viskas :) sluoksniuoti, kaip tik patinka :)