Ramu. Namai miega. Šviečiantis kompo monitorius - vienintelis šviesos šaltinis, tylą jaukia tik minkštas stuksenimas per klavišus...Praeitą naktį išsimiegojau už keturias naktis, ne tik už praeitas, bet ir už vieną į priekį, tai dabar darbIAliai :))))) atrodo baigti, fabrikėlis laikinai uždarytas :) Aš tik apie virtuvę... tik...
Deja, paveiksliukų nebus. Tiesiog nefotografavau. Ir meniu paprastesnį nei visuomet padariau. Krizė čia ne prie ko, nenorėjau likti nežinioje, ką po to daryti su liekančiu maistu. O ir apetitai ir valgymo galimybės pasikeitė palyginus su praeitais metais.
Dirbti vien tik dėl idėjos dirbti nebuvo prasmės. Dirbti tam, kad prikrauti šaldiklį irgi nesinorėjo. Nežinau, kaip pas ką, bet su tuo šaldikliniu maistu tai man labai vienodai išeina - jeigu neišmetu prieš užšaldant, tai dažniausia išmetu pagulėjusį mėnesiuką-kitą šaldiklyje. Todėl šių metų Velykiniu valgiaraščiu likau labai patenkinta, o kartu ir savimi :)
Dariau:
- margučius... nors netiesa, juos margino dukra :)
- salotas su putpelių kiaušiniais;
- hatsanuš (kitaip fatuš), arba šviežių daržovių salotas su sumachu ir džiuvėsėliais;
- baltas salotas;
- sumuštinukus su ikrais;
- kalakutienos filė (pastramą);
- kalakutienos kumpelį obuolių kailinukuose;
- keptas vištienos šlauneles;
- daugiaryžį su baravykais;
- joululeipą;
- mielinę bobą;
- marcipaninį keksą;
- tortą "Paukščių pienas"
Iš viso padariau šešis tortus :))))) keturis paukščių pienus (vienas sau) ir du želė. Labai tikiuosi, kad tie, kam dirbo dovanų fabrikėlis, buvo patenkinti. Nes aš dar kartą norėčiau nuoširdžiai jiems visiems padėkoti už tai, ką jie daro :)
Nors žadėjau, kad bus tik apie virtuvę, bet kažkaip neišeina... Gražios tos šventės... iš susijaudinimo net ašara nuriedėjo... Sentimentalumas? Galbūt... Po labai vėlyvų pusryčių, skuodėmė per tuščią miestą lankyti tų, kuriuos mes galime tik aplankyti arba tik prisiminti... Sekmadienį anksti ryte prieš mišias išjungiau garsą mobiliam ir pamiršau, kad jį turiu, tik šiandien vakare žiurėjau praleistus skambučius, skaičiau žinutes, neslėpsiu malonias... bet atsisveikinau su telefonu šioms šventėms, tiesiog nebuvo nuotaikos telefoniniam bendravimui. Visus artimuosius pamačiau... arba aplankiau, džiaugiausi galėdama pamatyti akis, apkabinti tetas, net žodžių nereikėjo. Šventės buvo tikros, gražios... turėjau ir turiu kelis norus, bet būna taip, kad mes negalime kažko pakeisti... galbūt susitaikymas su tuo, savotiškas romumas ir atneša ramybę, o tada viskas kas nesvarbu tokiu ir tampa...
P.S. Pirmas gyvunėlis (vabzdys), kurį pamatai po Apsireiškimo Švč. Mergelei Marijai (kovo 25) simbolizuoja visų metų būklę... mačiau skruzdes.... ir vėl :)))))) kaip norėčiau būti kokiu nors tingiu, gražiu, viskuo patenkintu vabalu :)))))