Sklaidydama praeitų metų liepos mėn. žurnalo "Kuchnia" puslapius aptikau vieną labai paprasta ir puikiai pažįstamą patiekalą. Ypač tiems, kas 80-90-aisias lankėsi Lenkijoje. Kaip yra dabar, nežinau, nes jau senokai ten nebuvau... Zapiekanka - man vienas iš dviejų skaniausių fast-food'ų, kitas - mano vaikystės. Pylimo gatvėje, kur dabar policijos komisariatas, ar dar kažkas panašaus, buvo mėsos parduotuvė. Įeinant, po kairę buvo žalia mėsa, po dešinę - kulinarija... ar kitaip? Seniai buvo... bet to ir nereikia, nes tiesiai atsidurdavai prie tokios nedidelės nišos, kurioje stovėjo dešrelių virimo aparatas. Kaip plautuvė su dviem skyriais. Viename tik pradedamos virti dešrelės, kitame - išvirusios. Pardavėja ištraukdavo dešrelę žnyplėmis, galiuką įvyniodavo į popierinės servėtėlės pusytę. Dar būdavo bandelė už tris kapeikas, ne "trys kapeikos", bet tiesiog bandelė, kainuojanti tris kapeikas... šlakelis neįtikėtinai skanių garstyčių, popierinė vienkartinė lekštė ir kita servetėlės pusytė... Net nežinau, kodėl tos dešrelės būdavo tokios skanios... Namuose šitokių neįšeidavo išvirti :)
Taigi, zapiekanka:ilgas prancūziškas batonas (tiks ir vietinis, nebūtina lėkti į Paryžių ;)
sviestas
pievagrybiai
sūris
druska
grūsti pipirai
Santa Marijos prieskoniai picai
kečupas
Turėjau vidutinio ilgio bagetus. Perpjoviau pusiau, truputuką patepiau sviestu. Pievagrybių neploviau. Buvo tokie gražučiai, baltučiai, tad tiesiog apvaliau drėgna kempinėle. Sutarkavau su burokine tarka, sudėliojau ant bagetų. Pabarsčiau druska, pipirais ir prieskoniais. Ant viršaus - tarkuoto sūrio. Jį tarkavau smulkia tarka. Ir pašoviau į orkaitę (180 C) 10 minučių... Po to uždažiau kečupu... kad kraugėriškiau būtų... bet neišėjo... niekas neišsigando. Mažoji pasakė, kad dažniau tokius pusryčius daryčiau :)