Viskas keičiasi. Net diena su naktim... Vakar (taip, jau vakar) staiga suvokiau, kad fotoaparatas per smagų pasisedėjimą geroj kompanijoj yra kaip svetimkūnis... taip ir išgulėjo jis mašinoj visai be darbo. O ir ne tame esmė. Mane labai sujaudino Vilmos įrašas. Jo nuotaika - mano nuotaika. Svarbu, kad aplinkui buvo man patys brangiausi žmonės, ir nesvarbu, kad iškepto šašlyko sultys bėgo per rankas, o ryte realiai buvo sugadinta nuotaika, o po išeiginių aš pradedu savo kryžiaus kelius, reikalaujančius mano kantrybės, laiko, pastangų ne tik moralinių ir fizinių... nesvarbu . Svarbu buvo tai, kad jie, jie - man geriausi ir mieliausi būtų sveiki ir gerai nusiteikę, svarbu juos apsaugoti nuo nereikšmingų dalykų... ne, nieko nerašysiu, nes nemoku to jausmo išreikšti, nemoku viešai nuogintis, o ir nereikia... eisiu paskaityti geriau to, prie ko sugrįžtų ir visuomet randu atsakymus... O kad daugiau laiko liktų tam, kas svarbu -
Pats paprasčiausias desertas ant grotelių:
reikia ananasų, juos perku Maximoj (nereklamuoju, Maxima man už tai nemoka )))) ) tiesiog konstatuoju faktą, kad paskutiniu metų man labai patiko nuvalyti ir supjaustyti ananasai. Vienintelis pastovus trūkumas, kurį matau - tai, kad labai nesandarios dėžutės ir tikriausiai nei karto nesugebėjau atnešti namo šių ananasų, kad viskas aplinkui nebūtų sulypę ir pakvipę nuo išsiliejusių sulčių :( na ir šįkart dar tie anansai, kurie buvo prinokę buvo supjaustyti net, sakyčiau pornografiškai - kreivai, šleivai... o tokie labiau žalesni - na ką gi, jie buvo labiau žalesni ))))
reikia dar ko nors, kas tuos ananasus sudėtų ant grotelių ir apverstų tada, kai reikia, ir nuimtų tada, kai reikia... o suvalgyti tai ir mes pačios galim :) tai štai ir viskas, ko reikia ir ką reikia padaryti ))) ne, ne viskas. Dar reikia geros kompanijos, kad viskuo pasimėgauti kartu :)
