Ilgokai stebėjome žąsies kūnelį, smagiai bendravome, tad net nepastebėjome, kad mums už nugarų susirinko visai ne dešimt dalyvių, o keliskart daugiau.
Šefas Artur Moroz kartu su padėjėju. Šefas yra vienas Slow Food judėjimo iniciatorių ir koordinatorių Lenkijoje. Labai žavus, puikiai mokantis bendrauti su auditorija, žinantis ką sako ir mokantis tuo pasidalinti su kitais.
Taigi prie reikalo - žiūrovams po vyno taurę, o šefas prie žąsies. Pirmiausia - žąsies liposakcija. Nuimami riebalai. Labai vertingas produktas, tad juos reikia saugoti ir daboti, o jei yra galimybė - tai ir kaupti, arba naudoti iš karto, jei yra toks poreikis.
Toliau šefas išėmė kepenis, skilvius, ilgai ieškojo širdies... kai jau buvo nusprendęs, kad žąsis sielos neturi, pasirodo, kad turi.
Sparnų galiukus nupjovė, nes kepimui jie nereikalingi, o be to ir degs. Geriau tiks sriubai.
Dabar tokiu gražiu judėsiu įpjovė kulšeliu su visu kūnu sujungimus
ir trekšt - tiesiog perlaužė. Beje, šefas nepatarė pjauti žąsies kaulų. Nei žalios, nei paruoštos. Žąsies mėsa nupjaunama nuo kaulų ir patiekiama be jų. Kaulai labai kieti ir skylinėja į aštrius šipulius, tad reikia to vengti.
Na o čia jau žąsis be filė, kurią šefas siūlė ruošti neperpjaunant, nebent to būtinai reikia patiekalui. Galima tą filė tiesiog suvynioti, galima kuo nors prikimšti, vytinti, rūkyti. Net Pone Tade yra paminėtos tos žąsų filė pusytės, tokiomis pat, beje vaišino ir mus.
O štai ir jos - vytintos ir parūkytos. mmmmm..... :) Skonis nerealus. mano pirmas favoritas
Antras mano favoritas - žąsis troškinta raugintose kopūstuose. Kaip sakė šefas - paprasčiausias patiekalas pobūviui. Toks skanus, kad kopūstų jau priraugiau. Gavosi - nuostabūs, traškantys... reik eit žąsies medžiot :)
Bendras stalas atrodė taip:
patiekalus aprašė Beata, tad nesikartosiu.Viskas buvo nerealiai skanu, labai daug, informacija naudinga ir laiką praleidome labiau nei puikiai. Iš pradžių kiek skeptiškai žiūrėjau į tą visą malonumą, bet labai džiaugiuosi, kad mano abejonės nepasitvirtino. Kainavo šitas malonumas - 40 litų, ir buvo vertas kiekvieno cento. Ir jei Lenkų namai organizuos dar kartą tokio pobūdžio renginį lėksiu kiek įmanydama. Štai.
P.S. Beata, nemanyk, kad tu viena tą bulką kepei... arba bent kažką panašaus. ))))
