Antikvariatas, tad mačiau ir girdėjau labai daug. Kas natūralu. Nesu pavyzdinga šeimininkė. Niekad ja nebuvau, ir, jau dabar aišku, kad nebūsiu. Kartais man norisi trenkti kuo nors į sieną vien nuo minties, kad ir vėl reikia ką nors pagaminti, ir dar taip, kad visiems patiktų ir nekenktų sveikatai. Tačiau kai kitas moteris vilioja nauja suknelė ar kvepalai, mane užburia naujas puodas, nauja kulinarinė knyga ir naujas banketo iššūkis. Jų buvo daug - ir 10 žmonių, ir 100... bet labiausiai man patinka, kai yra max. 30 žmonių. Kadangi mano atmintis nors bloga, bet ilga, tai puikiai prisimenu, kai vienoms vestuvėms užsakė 10 želė tortų. Suvalgė visus 10.
Iš tikrųjų esu miela kaip katytė, bet bjauri kaip ragana. Kodėl kaip?... retorinis klausimas. Kartais mane vadina gyvate, o kartais taip, ko nesakysiu. Dar manyje šėlsta mumijos, o mano vaikis kartais prašo, kad būčiau vyresnė už ją... Nepaisant visų gyvenimo "malonumų" stengiuosi žvelgti į jį su humoro doze, nes kitaip nemoku. Savęs, kaip susireikšminusio indo, nenėšioju. Esu labai šališka. Tiems, ką myliu - atleidžiu daug ką, beveik viską ;) Tiems, ko nemyliu - prisimenu - juk sakiau, kad atmintis ilga. Gilios pylosofijos ten, kur jos nėra, neieškau. Žiauriai nervina nemandagumas, savvo namuose vertinu gražius žodžius "prašom, ačiū". Būčiau dėkinga, jei rašant komentarus apie tai prisimintumėte, net jei su savo draugais esate įpratę bendrauti kitaip.
O dar... o dar... už žemuoges su pienu galiu parduoti sielą... na gal gabaliuką sielos... ir dar už mano vyro gamintus šašlykus.... ką ir padariau.
Elžbieta
