Šešioš žašyš šu šešiaiš žašyčiaiš

Labai ilgai ruošiausi parašyti apie šitą žasies renginį. Tai vienas, tai kitas, o ir Beata štai čia taip puikiai papasakojo kas vyko, kodėl vyko ir kaip vyko, kad man net neliko apie ką ir rašyti. Bet pabandysiu truputį papildyti Beatos pasakojimą. Tad nuo pradžios. Kai perskaičiau laikraštyje, kad Lenku namuose Vilniuje organizuojamas toks renginys, iš karto žinojau kad eisiu. O dar tokia smagi kompanija susirinko. Nors organizatorių buvo spėliota, kad renginy dalyvaus 10-12 dalyvių (bent jau tiek bilietų buvo parduota iki to laiko), vis tiek, mes merginos protingos, atėjome gerokai prieš renginį ir su malonumu atsisėdome pačiame priekyje.


Ilgokai stebėjome žąsies kūnelį, smagiai bendravome, tad net nepastebėjome, kad mums už nugarų susirinko visai ne dešimt dalyvių, o keliskart daugiau.

Šefas Artur Moroz kartu su padėjėju. Šefas yra vienas Slow Food judėjimo iniciatorių ir koordinatorių Lenkijoje. Labai žavus, puikiai mokantis bendrauti su auditorija, žinantis ką sako ir mokantis tuo pasidalinti su kitais.

Taigi prie reikalo - žiūrovams po vyno taurę, o šefas prie žąsies. Pirmiausia - žąsies liposakcija. Nuimami riebalai. Labai vertingas produktas, tad juos reikia saugoti ir daboti, o jei yra galimybė - tai ir kaupti, arba naudoti iš karto, jei yra toks poreikis.

Toliau šefas išėmė kepenis, skilvius, ilgai ieškojo širdies... kai jau buvo nusprendęs, kad žąsis sielos neturi, pasirodo, kad turi.

Sparnų galiukus nupjovė, nes kepimui jie nereikalingi, o be to ir degs. Geriau tiks sriubai.

Dabar tokiu gražiu judėsiu įpjovė kulšeliu su visu kūnu sujungimus

ir trekšt - tiesiog perlaužė. Beje, šefas nepatarė pjauti žąsies kaulų. Nei žalios, nei paruoštos. Žąsies mėsa nupjaunama nuo kaulų ir patiekiama be jų. Kaulai labai kieti ir skylinėja į aštrius šipulius, tad reikia to vengti.


Na o čia jau žąsis be filė, kurią šefas siūlė ruošti neperpjaunant, nebent to būtinai reikia patiekalui. Galima tą filė tiesiog suvynioti, galima kuo nors prikimšti, vytinti, rūkyti. Net Pone Tade yra paminėtos tos žąsų filė pusytės, tokiomis pat, beje vaišino ir mus.

O štai ir jos - vytintos ir parūkytos. mmmmm..... :) Skonis nerealus. mano pirmas favoritas


Antras mano favoritas - žąsis troškinta raugintose kopūstuose. Kaip sakė šefas - paprasčiausias patiekalas pobūviui. Toks skanus, kad kopūstų jau priraugiau. Gavosi - nuostabūs, traškantys... reik eit žąsies medžiot :)


Bendras stalas atrodė taip:


patiekalus aprašė Beata, tad nesikartosiu.

Viskas buvo nerealiai skanu, labai daug, informacija naudinga ir laiką praleidome labiau nei puikiai. Iš pradžių kiek skeptiškai žiūrėjau į tą visą malonumą, bet labai džiaugiuosi, kad mano abejonės nepasitvirtino. Kainavo šitas malonumas - 40 litų, ir buvo vertas kiekvieno cento. Ir jei Lenkų namai organizuos dar kartą tokio pobūdžio renginį lėksiu kiek įmanydama. Štai.

P.S. Beata, nemanyk, kad tu viena tą bulką kepei... arba bent kažką panašaus. ))))

Tortai, tortai, tortai...

Kiek kartų sau sakiau, kad daugiau jų nedarysiu :))))) cha..... kaip tas Rokis, tampantis nevaldomu išgirdęs žodį "sūris", taip ir aš... čia tik maža dalis dviejų savaičių darbelių... prie konvejerio net neišeina aparato išsitraukti ... Buvo dovanų, buvo užsakymų, buvo vaikiškas krykštavimas: "leliukas, leliukas, noliu leliuko.... "
Namuose, kai išgirstami žodžiai šokoladas, saldu, kremas, vyšnios, želė, girdisi NEEEEEEEEEEEEEEEEE!!!!!!!! geriau... (drebėkite, drebėkite, siaubas -baubas ;p) LAŠINIŲ.



Šitas man pačiai patiko... Svoris - ~6 kg.
kiek kartų pagaunu save, kad tai daryti man patinka. Tik kas ateitų po to virtuvės tvarkyti? retorinis klausimas.

Ir vėl tortai

Smagus savaitgalis. Net nesitikėjo. Na ir aišku su tortais. Abudu po ~6 kg. Kadangi taip išėjo, kad tiesiog nesigalvojo, tai prisiminiau vieno savo mėgstamiausio dėstytojo žodžius (kurie, beje, gelbsti dažnai): kai nežinai, kaip daryti - daryk klasiką. Ji nepaves. Tai ir padariau savo klasiką - įprastą želiuką ir paukščių pieną. Dovanu. Net puošiau taip, kaip įpratau, staiga pajutau, kad žiūrint kaip kepa plikytukai gaudau tokį kaifą... tiesiog fantastišką.
Paukščių pienas beveik dingo akimirksniu, tik keli gabaliukai išsisaugojo tiems, "kto v more". Deja, prie tų, kto v moe prisijungė mano pasiligojęs vaikelis. O gaila, nes ir ji norėjo, ir jos laukė. O buvo žmonių 30. Ir kad taip patvarkytų didžiulį tortą po puikių ir skanių vaišių "Steakhouse Helios" - tai man širdis dainavo. Ot.
Na o želiukas pirmiausia buvo skirtas prie šampano, jei išlošim prieš amerikonus, bet nepaisant to, kad neišlošėm, vis tiek ir gėrėm ir valgėm :)

Vokiškas konditerinis žurnalas. Pagyrų puodas

Aš kaip visuomet, naudoju internetinę erdvę PR-ui :))) ir pagyroms :) kad tiesiog nemanytumete, kad karščiai man visai davė per galvą ir guliu kojas užvertusi nieko neveikdama :) šiek tiek tos veiklos yra...


Taigi, mano želė "master klas" vokiečių konditeriniame žurnale Magie Des Zuckers


Labai.... labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad esu tarp tokių nerealių meistrių, kurios gamina stebuklus, vertus aukščiausio lygio parodų.


P.S. Kchm... Atspėjau. Vertos ne tik aukščiausio lygio parodų, bet ir aukščiausių apdovanojimų jose. Būtent tokius ir gavo :)

Ananasai ant grotelių

Viskas keičiasi. Net diena su naktim... Vakar (taip, jau vakar) staiga suvokiau, kad fotoaparatas per smagų pasisedėjimą geroj kompanijoj yra kaip svetimkūnis... taip ir išgulėjo jis mašinoj visai be darbo. O ir ne tame esmė. Mane labai sujaudino Vilmos įrašas. Jo nuotaika - mano nuotaika. Svarbu, kad aplinkui buvo man patys brangiausi žmonės, ir nesvarbu, kad iškepto šašlyko sultys bėgo per rankas, o ryte realiai buvo sugadinta nuotaika, o po išeiginių aš pradedu savo kryžiaus kelius, reikalaujančius mano kantrybės, laiko, pastangų ne tik moralinių ir fizinių... nesvarbu . Svarbu buvo tai, kad jie, jie - man geriausi ir mieliausi būtų sveiki ir gerai nusiteikę, svarbu juos apsaugoti nuo nereikšmingų dalykų... ne, nieko nerašysiu, nes nemoku to jausmo išreikšti, nemoku viešai nuogintis, o ir nereikia... eisiu paskaityti geriau to, prie ko sugrįžtų ir visuomet randu atsakymus... O kad daugiau laiko liktų tam, kas svarbu -

Pats paprasčiausias desertas ant grotelių:

reikia ananasų, juos perku Maximoj (nereklamuoju, Maxima man už tai nemoka )))) ) tiesiog konstatuoju faktą, kad paskutiniu metų man labai patiko nuvalyti ir supjaustyti ananasai. Vienintelis pastovus trūkumas, kurį matau - tai, kad labai nesandarios dėžutės ir tikriausiai nei karto nesugebėjau atnešti namo šių ananasų, kad viskas aplinkui nebūtų sulypę ir pakvipę nuo išsiliejusių sulčių :( na ir šįkart dar tie anansai, kurie buvo prinokę buvo supjaustyti net, sakyčiau pornografiškai - kreivai, šleivai... o tokie labiau žalesni - na ką gi, jie buvo labiau žalesni ))))

reikia dar ko nors, kas tuos ananasus sudėtų ant grotelių ir apverstų tada, kai reikia, ir nuimtų tada, kai reikia... o suvalgyti tai ir mes pačios galim :) tai štai ir viskas, ko reikia ir ką reikia padaryti ))) ne, ne viskas. Dar reikia geros kompanijos, kad viskuo pasimėgauti kartu :)

Armėniška sriuba su lęšiais ir aveluku

AVELUKAS

Tikrai nežinau, kaip šis augalas vadinamas lietuviškai. Su armėnų botanikais nelabai turiu ryšių, o visa ta informacija, kurią turiu neleidžia man vienareikšmiškai teigti kad yra būtent ta, arba kita rūgštynių rūšis. Tad aprašomuoju būdu pasakysiu, ką žinau :) kai turėsiu tikslių botaninių žinių - papildysiu :)

Taigi, kas toks paslaptingas avelukas? Ogi laukinės kalnų rūgštynės. Beje, jos nėra labai dažnos ir Armėnijoje, gal todėl ta informacija ir yra gana įvairi. Bet kaip bebūtų, labai džiaugiuosi, kad jų gavome.

Kalnų rūgštynės nevartojamos šviežios, jos yra supynamos į kasas ir džiovinamos. Verdamos sriubos, gaminamos salotos ir kiti patiekalai. Prieš gaminant kasos išpynamos, rūgštynės perplaunamos šiltu vandeniu ir trumpam užmerkiamos.

Štai toks portretas iš arčiau,
o toks iš toliau :))))

Armėniška sriuba su lęšiais ir aveluku

maždaus 30 cm ilgio aveluko kasa
1 stiklinė lęšių
2-3 bulvės
1 svogūnas
1 morka
1-2 šaukštai lydyto sviesto
sauja džiovintų slyvų
druskos, pipirų
pagal pageidavimą - česnakų ir petražolių patiekimui

Aveluką kruopščiai perplauti šiltu vandeniu ir užmerkti valandai. Storo puodo dugne svieste pakepinti smulkiai supjaustytus svogūnus ir morką, supilti vandenį (~1,5 l), sudėti supjaustytą aveluką, virti 20-30 minučių, suberti lęšius, dar pavirti 15 minučių, sudėti supjaustytas bulves ir džiovintas slyvas. Įberti druskos ir pipirų. Virti, kol išvirs bulvės. Galima patiekti su smulkintais česnakais ir petražolėmis.

Braškių tortas "Ramunės" (Ramunei :)

Duoklė sezonui. Kaip gali būti vasara be braškių?... beje, ar jūs tikri, kad dabar vasara? aš tai nelabai... nors iš tiesų manęs lietus netrikdo, karštis man mažiau malonus. Vienintelis šio oro trūkumas man - tai, kad uogos rūgščios ir permirkusios. Atrodo, braškėmis pasidžiaugsime tik tiek, kiek bus mirkytų... o gaila....

Taigi, tortas dovanų labai labai šauniam žmogui. Vardu Ramunė. Kitokių gėlių ir negalėtų būti ant torto :) Bet kadangi reikėjo suktis labai greitai, tai padorios fotosesijos nėra.

Recepto nekartosiu, kepiau viską pagal Braškių tortą II , tik šonus trupinukais pabarsčiau, o ant viršaus želiuką sudėjau ir naudojau natūralų jogurtą. Busiu nekukli, bet šitas receptas man labai-labai patinka. Minimum pastangų - puikus rezultatas. Realaus laiko jam pagaminti išėjo apie 3 valandas su kepimu ir viršutinio želiuko pagaminimu (bet be šaldymo ir stingdinimo) Kadangi kepiau biskvitą tą pačią dieną, kai ir pertepinėjau, tai pašoviau iškeptą biskvitą valandai į šaldiklį, kad subręstų.
Turiu pripažinti, kad labai myliu šį receptą. Kadangi sudėliojau jį pati, nors niekad negali būti tikras, kad kas nors apie ką nors panašaus irgi taip pat sako, tai tiesiog esu šaunuolė :)