2009 m. gegužės 8 d., penktadienis

Nostalgija. Vien tik nostalgija... Zapiekankos :)


Sklaidydama praeitų metų liepos mėn. žurnalo "Kuchnia" puslapius aptikau vieną labai paprasta ir puikiai pažįstamą patiekalą. Ypač tiems, kas 80-90-aisias lankėsi Lenkijoje. Kaip yra dabar, nežinau, nes jau senokai ten nebuvau... Zapiekanka - man vienas iš dviejų skaniausių fast-food'ų, kitas - mano vaikystės. Pylimo gatvėje, kur dabar policijos komisariatas, ar dar kažkas panašaus, buvo mėsos parduotuvė. Įeinant, po kairę buvo žalia mėsa, po dešinę - kulinarija... ar kitaip? Seniai buvo... bet to ir nereikia, nes tiesiai atsidurdavai prie tokios nedidelės nišos, kurioje stovėjo dešrelių virimo aparatas. Kaip plautuvė su dviem skyriais. Viename tik pradedamos virti dešrelės, kitame - išvirusios. Pardavėja ištraukdavo dešrelę žnyplėmis, galiuką įvyniodavo į popierinės servėtėlės pusytę. Dar būdavo bandelė už tris kapeikas, ne "trys kapeikos", bet tiesiog bandelė, kainuojanti tris kapeikas... šlakelis neįtikėtinai skanių garstyčių, popierinė vienkartinė lekštė ir kita servetėlės pusytė... Net nežinau, kodėl tos dešrelės būdavo tokios skanios... Namuose šitokių neįšeidavo išvirti :)

Taigi, zapiekanka:
ilgas prancūziškas batonas (tiks ir vietinis, nebūtina lėkti į Paryžių ;)
sviestas
pievagrybiai
sūris
druska
grūsti pipirai
Santa Marijos prieskoniai picai
kečupas

Turėjau vidutinio ilgio bagetus. Perpjoviau pusiau, truputuką patepiau sviestu. Pievagrybių neploviau. Buvo tokie gražučiai, baltučiai, tad tiesiog apvaliau drėgna kempinėle. Sutarkavau su burokine tarka, sudėliojau ant bagetų. Pabarsčiau druska, pipirais ir prieskoniais. Ant viršaus - tarkuoto sūrio. Jį tarkavau smulkia tarka. Ir pašoviau į orkaitę (180 C) 10 minučių... Po to uždažiau kečupu... kad kraugėriškiau būtų... bet neišėjo... niekas neišsigando. Mažoji pasakė, kad dažniau tokius pusryčius daryčiau :)

16 komentarų:

julė rašė...

o, zapiekanka - primena keliones į varšuvą klausytis visokių koncertų :) tiesa, ne 80-90, o veikiau prieš kokius trejetą ketvertą metų - [vis dar] kupina kioskelių su tokiais užrašais beigi prekėm :)

Elžbieta rašė...

O,Julyt, pasirodo, geras daiktas nedingsta :) aš paskutinių metų dešimt Lenkijoje nebuvau, tai ir nežinau :) rašau taip... memuariškai :))))))

Brigita rašė...

Oo, šitas būtų taip puiku dabar mano pusryčiams (mm) Tik aš seniau valgydavau be grybų, vien su sūriu, dar agurkėliais ir paprika :)

Indrė rašė...

O skaniausios turbūt dėl to, kad buvo naudojama pati paprasčiausia ir pigiausia rūšis. Tokią prielaidą darau po savo patirties su kepta duona ir sūriu ir majonezu - panašiausia į tą, kurią pateikia mano mėgstamoje kavinėje gaunasi tik iš Optima linija ar ten kokios a la tarybinės duonos, kurios kepalas vos 2 litus kainuoja...

Elžbieta rašė...

Bri, joooo... skaniems pusryčiams kaip tik :)

Indrė, gali būti, juolab, viskas genialiausia - paprasta :) bet, galvoju, kad man tai yra veikiau todėl, kad tais laikais (ne veltui gi čia memuarus rašau :)))))) dešrelių buvo (jei buvo)))) tik viena rūšys....

Na, merginos, mes čia prirašėme :)))) Visi komentarai prasideda raide O :D )))))

vonioje rašė...

tikrai niekur nedingusios iš Lenkijos zapiekankos :)

bet su bagetėm man kažkaip ne visai tas, trupa jos, ir...na, ne visai taaaas skonis.

Elžbieta rašė...

Gal reiktų imti vakarykštę bagetę? Arba padžiovinti ją prieš tai orkaitėje :) Dar vienas variantas - išsikepti patiems, nes tokio tipo kepinių Lietuvoje nemačiau arba nepastebėjau :)

Egle rašė...

Tais laikais į Lenkiją nevažinėjau :) Kaip ir dabar, beje.. Bet man tai primena Šiaulių tokioj kavinėj "Saulutė" buvo tokie karšti sumušiniai, panašios formos ant batono dešrelių papjaustyta, raugintų agurkų, ir marmalietiško pomidorų padažo su karštu sūriu... Mmm.. iš vaikystės nedingsta prisiminimai. O dešrelės irgi tarybinėj parduotuvėj "Eglė" (chi chi) skaniausios būdavo. Ir tokie stovimi stalai, aukščio kaip du mano ūgiai :D

Vilma rašė...

Na va, įžanga taip dešrelėm "kvepėjo", o recepte - pievagrybiai! :) Iš kelio vedei, ar ne? :D

Neringa rašė...

Yra yra jų ir dabar Lenkijoje :) tik dabar kiti išsigudrino ir pašildo jas mikrobangėje, bet vis tiek didžiausios eilės, prie tų, kurios yra kepamos krosnelėje :) O pati skaniausia zapiekanka, kurią teko valgyti lenkijoje tai buvo Zakopanej ;)

Elžbieta rašė...

Eglė, Tu tik pamanyk... pasirodo, mums patinka tos dešrelės.... :))))

Vilma, aga :P kitaip nemoku :)))))

Neringa, o man Zakopanė (kulinarinė :)) pirmiausia asocijuojasi su bacų arbata :) uch :) ir trikampiais laužais :) Ne.... zapiekanką įdėti į mikrobangę.... šventvagystė....

Bea rašė...

O taaak! Dawno juz takiej zapiekanki nie jadlam! To byly czasy ;)

Elžbieta rašė...

Bea, wiedzialam.... wiedzialam :) i ja dawno nie jadlam :) chcialabym nas Zamkowym usiac, i tak z zapiekanka w rece prosto obserwowac... no wlasnie, nostalgicznie :)

Kristinooshke rašė...

Egle, atsimenu ir as tuos sumustinukus. Jie buvo dar kai picu nebuvo. Atsimenu, budavo didziausias skanestas. :) Kazin ar butina orkaiteje kepti tas zapiekankas, o ne mikrobangej?

Elžbieta rašė...

Kristinooshke, mikrobangei dings traškumas :) o tai vienas iš didelių pliusų :)

Anonimiškas rašė...

Oooo :) Koks šauniai nostalgiškas įrašas, gaila tik dabar radau... Prisimenu tuos dešrelių virimo agregatus, kuriuose išvirdavo tooookios skanios dešrelės :) Studentavimo metais galima buvo rinktis valgykla arba bufetas su šituo nuostabiu aparatu. Ir juokinga bufetava, kurios įsitikinimu pirmas klientas turi būti vyras. Būdavo atvejų, kai atsidarius bufetui, eilėje stovi vien merginos ir laukia, kol ateis koks vyrukas :)