Gražus paveiksliukas, ar ne? O tai, kas ant jo dar skaniau. Su malonumu prisėsčiau prie tokios lėkštės... su malonumu. Bet. Kol kas lieka tik svajonės.
Kaip ir pavadinime... žanro krizė. Būna tokių dienų, kai niekas nesiseka. Ryte vos nesuvažinėjau mergiotės. Gyvenimas mums пофиг... šviesoforai mums ne rodyklė. Na ir kas, kad raudona šviesa? Taip skubėjo, taip skubėjo... kur? po ratais? Ne, pastovėti prie kampo ir pažvengti su draugais. Grįžau namo, laukė nelabai maloni žinia. Nemirtina, bet .... Virtuvėje visiškas fiasko, apie fotografavimą net kalbos nebuvo. Dariau Beef Stroganov (niekaip man neapsiverčia liežuvis šį patiekalą befstrogenu vadinti... befstrogenas-estrogenas-genas mutantas... ne-a...). Vyras pažiūrėjo į puodą, paklausė, ar ne barščius verdu, pyragas tapo kiaušiniene, nors kai ataušo, tai gal ir valgomu pavirto... :))))
Paskaičiau pas Vygantą apie kebabus , dar sau pagalvojau, kad tokių skanių kebabų, kaip kepa mano vyro tėvas, nėsu ragavusi niekur. Tik turiu omeny kitokį kebabą - maltos mėsos arba žuvies kebabą kepamą ant iešmo. Vasarą Armėnijoje sužinojau, kad kebabus kepa ir iš vėžių. Tik neišdrįsau ragauti, kai paklausiau, kiek reikia vėžių vienam kebabui. Žvelgiau į vėžių akis ir man buvo tiesiog gaila... bet dabar ne apie kebabus.
Kas atsisakytų tokio padėklo su šašlykais, patiekto pavesinėje virš riaumojančios Razdano upės? Neprinokę graikiniai riešutai juodina pirštus, nosį kutena saldus dūmas, keli padavėjai neša padėklus, lėkštes...
O šiuos kepė mano vyras :)
Jis gal ir nemoka kepti tokių skanių kebabų, kaip jo tėvas (yra kur augti :))))) bet šašlykus jis kepa dieviškus. Skanesnių Lietuvoje nevalgiau, o ir Armėnijoje irgi. Net nuotraukoje matosi, kaip bėga sultis :)
Paprasti ropiniai svogūnai prisilietę prie šios mėsos atsikrato plebėjiškumo, petražolės ir kalendros apsivilko baletinius sijonus... tikra poema, o ne maistas :)
Labai pasiilgau pavasario, kai atidarome šašlykinį sezoną. Nors viename iš savo pirmųjų straipsnių rašiau, kad tai galima valgyti ir žiemą, nes valgiau ir tai galima daryti, bet dabar su laiku kiek pakeičiau savo nuomonę ir galvoju, kad pavasarį tikrai skaniau... o vasarą arba ankstyvą rudenį, kai pomidorai jau tampa nebe tokie plastikiniai, daugiau ir, aišku, pigiau paprikų, baklažanų, o svarbiausia - žolės, žolės, žolės... tiesiog pradėjau net su ilgesingu skausmu laukti saulėtų, tegul ne tokių salėtų, bet svarbiausia - sausesnių dienų.
Šiuo atveju nesutiksiu, kad daržovės skanesnes su aliejumi... ak, kaip sviestas tirpsta :)
O čia šašlykas iš Cachkadzoro, nieko nesiskiria - taip pat skanus :)
Noriu... :)
Kažkokia neviltis apėmė žiūrint pro langą... norisi saulės ir šilumos. Visuomet sakydavau, kad kiekvienas sezonas turi savo žavesio. Laukdavau vasario, nes ant priešais lango augančio medžio lašišiniais karoliais atskrisdavo sniegenos. Dabar laukiu gegužės :)
